Dirvinis asiūklis

Equisetum arvense L.

Žolinis 10-50 cm aukščio sporinis augalas priklauso asiūklinių – equissetaceae šeimai.  Plačiai paplitęs Europoje, Azijoje, vidutinio klimato Amerikoje. Lietuvoje dažnas augalas, auga miškuose, dirvose, pievose, ganyklose, pakelėse, pakrantėse.

Žaliava: Gydymo tikslams naudojama antžeminė vaistažolės dalis (žolė). Išdžiūvę  stiebeliai yra pilkšvai žalios spalvos, , silpnaus kvapo ir rugštoko skonio. Tinka vartoti apie 3-4 metus.

Veikliosios medžiagos: Vaistažolės žolėje yra daugiau kaip 10 proc. neorganinių junginių, polieninų ir retų dikarboksilinių rūgščių, raugų,kartumynų, dervų,vitamino C, karotinoidų, alkaloidų, baltymų riebalų ir kt.

Gydomasis poveikis: Vartojami skatinant šlapimo skyrimasi, jame sumažina baltymų kiekį, stiprina organizmo imunitetą, gerina medžiagų apykaita, malšina imunitetą, pasižymi antibakterinėmis, dezinfekuojančiomis savybėmis. Augalo  preparatais gydomas plaučių uždegimas, tuberkuliozė, šlapias pleuritas, skatinama kraujotaka, stabdomas kraujavimas iš gimdos, nosies. Taip pat gydoma hipertonija, kapiliarų toksikozė, ateosklerozė, podagra, reumatai, apsinuodijimai švinu, viduriavimas, žarnyno opos, sėdimojo nervo uždegimas, galvos skausmai. Išoriškai vartojami preparatai gydyti odos ligas, skalaujama burnos ertmė, vartojami sergant cukriniu diabetu.  Iš asiūklių ūžpilo arba nuoviro gaminamos vonios sergant inkstų akmenlige, inkstų uždegimu, taip pat mažinant kojų prakaitavimą. Dažnai mamos gamina asiūklių ir jonažolių mišinį vaikams nelaikantiems šlapimo nakties metu.

Kulinarijoje, konditerijoje  naudojami jauni asiūklių sporiniai ūgliai.

Kontraindikacijos: Vaistažolių preparatų nepatartina vartoti sergant nefritu, dėl galimo inkstų veiklos suerzinimo.