Sėjamoji petražolė

Apie augalą

Sėjamoji petražolė – salierinių šeimos dvimetis arba trumpaamžis daugiametis augalas, auginamas dėl aromatingų lapų ir kai kurių veislių stambių šaknų. Kew „Plants of the World Online“ pripažįsta Petroselinum crispum rūšį ir nurodo jos kilmės arealą Šiaurės Vakarų Afrikoje bei Balkanų pusiasalyje. Šiandien petražolė auginama viso pasaulio vidutinio klimato daržuose.

Pirmaisiais metais augalas suformuoja lapų skrotelę ir šaknį, o antraisiais gali išauginti žiedynstiebį su salierinių šeimai būdingais skėčiais. Yra lapinių, garbanotalapių ir šakninių veislių. Maistinis petražolių vartojimas turi būti aiškiai atskirtas nuo sėklų, ekstraktų ar eterinio aliejaus naudojimo.

Kur auga

Petražolėms tinka šviesi arba lengvai pritemdyta vieta, drėgmę išlaikantis, bet neužmirkstantis dirvožemis. Sėklos dygsta lėtai, todėl pasėlis turi būti kantriai prižiūrimas. Lapus galima skinti palaipsniui visą sezoną, paliekant augalui dalį lapijos.

Kaip ir kitus žalumynus, petražoles reikia gerai nuplauti. Laukinėje gamtoje salierinių šeimos augalų savarankiškai rinkti nerekomenduojama nepatyrusiems žmonėms, nes šioje šeimoje yra ir labai nuodingų, išoriškai panašių rūšių.

Naudojimas

Patikimiausia ir geriausiai suprantama petražolės paskirtis – kulinarinė. Švieži lapai naudojami sriuboms, salotoms, padažams ir kitiems patiekalams, o šakninės veislės – kaip daržovė. Įprasti maistiniai kiekiai nėra tas pats, kas koncentruoti ekstraktai, sėklų preparatai ar eterinis aliejus.

Liaudies medicinoje petražolė minima virškinimui ir šlapimo išsiskyrimui skatinti, tačiau patikimų klinikinių tyrimų nepakanka, kad ją būtų galima rekomenduoti ligoms gydyti. Inkstų, šlapimo takų ar virškinimo sistemos simptomai pirmiausia turėtų būti įvertinti sveikatos priežiūros specialisto.

Paruošimas

Kulinarijai petražolių lapai vartojami švieži, šaldyti arba džiovinti. Šviežius lapus geriausia smulkinti prieš pat patiekiant, o į karštą patiekalą dėti gaminimo pabaigoje. Džiovinant pasirenkama pavėsinga, gerai vėdinama vieta, tačiau dalis aromato neišvengiamai prarandama.

Namuose nereikėtų distiliuoti ar gerti petražolių eterinio aliejaus, ruošti stiprių sėklų koncentratų ar savarankiškai taikyti „gydomųjų“ didelių dozių. Tokie produktai chemiškai ir saugumo požiūriu labai skiriasi nuo kelių šviežių lapelių maiste.

Poveikis ir tradicinis vartojimas

Petražolėse aptinkama vitaminų, flavonoidų ir lakiųjų junginių. Kiekiai priklauso nuo veislės, augimo sąlygų, augalo dalies ir paruošimo. Nors laboratoriniuose ir gyvūnų tyrimuose nagrinėjamos įvairios savybės, žmonių klinikinių tyrimų nepakanka daugeliui internete sutinkamų sveikatingumo teiginių pagrįsti.

Todėl petražolę prasminga vertinti pirmiausia kaip įvairios mitybos dalį ir prieskonį, o ne kaip vaistų pakaitalą. Ji „nedetoksikuoja“ organizmo ir negali savarankiškai išgydyti inkstų ar kitų ligų.

Saugumas ir atsargumo priemonės

Maistiniai petražolių kiekiai daugumai žmonių paprastai nekelia susirūpinimo. Galimos alerginės reakcijos, ypač jautriems salierinių šeimos augalams – salierams, morkoms, pankoliams ar kalendroms. Augalo sultyse esantys furanokumarinai kai kuriems žmonėms po kontakto ir saulės poveikio gali dirginti odą.

NCBI LactMed pažymi, kad petražolių eteriniame aliejuje ir koncentruotose augalo dalyse yra farmakologiškai aktyvių apiolio bei miristicino, o eterinio aliejaus vartoti nereikėtų dėl galimo toksiškumo. Nėštumo metu petražoles vartojant kaip įprastą maisto prieskonį ir naudojant koncentruotus preparatus rizika nėra vienoda: gydomųjų dozių, sėklų preparatų ir eterinio aliejaus reikėtų vengti. Žindymo laikotarpiu duomenų apie koncentruotų preparatų saugumą nepakanka.

Galimos sąveikos

Apie įprastų kulinarinių kiekių sąveikas reikšmingų duomenų nėra. Dideli petražolių sulčių, ekstraktų ar papildų kiekiai gali turėti kitokį poveikį nei maistas. Vartojant siauro terapinio intervalo vaistus, kraują veikiančius preparatus, diuretikus ar gydantis inkstų ligą, koncentruotų petražolių produktų reikėtų nevartoti nepasitarus su gydytoju ar vaistininku.